Priklausomybė nuo darbo yra viena iš elgesio priklausomybių, turinčių gana ilgą tyrimų ir teorinių tyrimų istoriją.

Tikėtina, kad kompulsinis pervargimas žmonių visuomenėse buvo nuo senų senovės; tačiau, mūsų žiniomis, sistemingų tyrimų šiuo klausimu nėra. Per didelis susirūpinimas darbu ir produktyvumu, dažnai susijęs su godumu, pernelyg dideliu nerimu ir nerimu, gali būti neabejotinai atsekta bent 5/6 amžiuje prieš Kristų. 

KLINIKINIŲ IR MOKSLINIŲ INTERESŲ LAIKAS

1903 Pierre'as Janet aprašė „psichasteniją“, susijusią su perfekcionistiniais rūpesčiais (ir panašią į kažką, kas vėliau bus vadinama obsesiniu-kompulsiniu asmenybės sutrikimu; OCPD), kurią vėliau priėmė Sigmundas Freudas. Nustatyta, kad psichiką turintys asmenys patiria fizinių problemų, tokių kaip galvos, nugaros skausmai ar nemiga.

1919 Sándor Ferenci apibūdino vadinamąjį „Sekmadienio neurozė“. Simptomai spanašių į tuos patiria psichastenikai ir kiti fiziniai simptomai buvo pastebėti tarp kai kurie asmenys tomis dienomis, kai bandė pailsėti nuo darbo. Tai turbūt pirmas požymis abstinencijos simptomų, susijusių su priklausomybe nuo darbo klinikinėje literatūroje. 

1952 DSM-I (APA 1952, p. 37) apėmė kompulsyvią asmenybę su tokiais bruožais kaip „nepaprastas darbingumas“ ir „įprasto atsipalaidavimo gebėjimo stoka“.

1968/1971 Darboholizmo/priklausomybės nuo darbo sąvoką psichologinėje literatūroje pristatė m Wayne'as Oatesas.

1970-ieji  Jau aštuntajame dešimtmetyje buvo pripažintos darboholizmo tendencijos aukšto lygio medicininė literatūra.

2013 Per didelis atsidavimas darbui buvo vienas iš nedaugelio OCPD kriterijų, kurie išliko nuo DSM-III iki DSM 5 (APA 2013), o OCPD literatūroje dažnai vadinamas „darboholizmu“ (Grilo ir kt., 2004).